Pilni įspūdžių ir su nuotykiais grįžome namo. Nuvažiuota nei daug, nei mažai, apie 20 kilometrų.

Įdomu tai, kad kelionėje sutikome asmenį, kuris ruošė beržų šakas vantoms ir buvo tarnavęs šio objektų komplekso sargyboje vos porą savaičių po rusų kariuomenės išvykimo.

Išklausę pasakojimą iš žmogaus lūpų, kuris gyvai ir vaizdžiai dalinosi prisiminimais kas, kur ir kaip buvo tuomet, kaip spėriai turtas buvo grobstomas ir nyko akyse, vykome toliau stebėti ir pagal žemėlapį identifikuoti išlikusius pastatus, grožėjomės pakelės gamta, kur aptikome net Plačialapį skiautalūpį iš Lietuvos raudonosios knygos.

Po objektų apžiūros, patraukėme į miško poilsiavietę užkandžiauti. Prie laužo toliau skaitėme rastą informaciją apie stebėtus Šaltojo karo objektus, vartėme rastas patalpų fotografijas su aprašytomis funkcijomis, kalbėjomės apie galimybę nuvykti į analogišką išlikusią branduolinių ir raketinių galvučių bazę Šiauliuose, dalinomės patirtais įspūdžiais, pojūčiais, jausmais.

Po skanių užkandžių, sutvarkėme aplinką ir patraukėme Kėdainių link, kur pakeliui užsukome į Ažuoloto užtvanką išsimaudyti ir atsigaivinti. Sušokome į tvenkinį su visa apranga…

Bus ką prisimint!